Paauglių dienos namus „Išvien“ lankanti Ieva: norėčiau, kad aplinkinių požiūris į mus pasikeistų

Kai Ieva pirmą kartą išgirdo apie paauglių dienos namus „Išvien“, jos galvoje sukosi stereotipiniai vaizdiniai. Tačiau po pirmojo apsilankymo ji ne tik kad pakeitė nuomonę ir tapo nuolatine jų lankytoja, bet ir ėmėsi ambasadorės vaidmens. „Norėčiau, kad žmonių iš išorės požiūris į mūsų namus pasikeistų“, – viltį išreiškė 15-metė „Išvien“ senbuvė, apie neeilinę šių namų misiją nuolat pasakojanti aplinkiniams.

„Oho“, – savo pirmąjį įspūdį, sutikus paauglių dienos namų „Išvien“ direktorę Liną Gedmintienę, prisiminė Ieva. Paauglei įspūdį paliko paprasčiausias rankos paspaudimas – anot Ievos, namų vadovė buvo pirmasis taip su ja pasisveikinęs nepažįstamas žmogus.

Apie pirmąjį apsilankymą „Išvien“, išskirtinę namų misiją, juose vykdomą veiklą ir įgytą patirtį bei dėka jų atsivėrusias galimybes – atviras pokalbis su Ieva.

– Esi viena iš kelių šių namų gyventojų, lankanti juos nuo pat atidarymo. Papasakok, kaip apie juos sužinojai ir kodėl nusprendei čia lankytis?

– Mano draugė buvo truputį prisidirbusi, turėjo reikalų su policija, bet jai pasitaikė labai gera policininkė. Ji susisiekė su Lina ir paprašė, kad mano draugę priimtų, nes nenorėjo, kad ji pakliūtų į rizikos grupę. Kai Lina su policininke nuvyko pas ją ir pakvietė atvykti, tuo pačiu pasiūlė atsivesti ir kokią nors savo draugę.

Sulaukusi pasiūlymo paklausiau, kas ten yra, ir sulaukiau atsakymo: „Kažkokie paauglių namai, kur bus psichologai, tai tikriausiai susėsime rateliu ir kalbėsimės“. Sutikau kartu pabandyti.

Prisimenu, kad nuvažiavus mus pasitiko mažytė direktorė – buvo pasiruošusi kažkokiam renginiui savivaldybėje, tai buvo labai graži (šypsosi). Ji buvo pirmas nepažįstamas žmogus, kuris su manimi pasisveikino paduodamas ranką ir tada iškart pagalvojau: „Oho“. Pirmas įspūdis buvo tikrai geras.

Mes pradėjome šiuos namus lankyti dar prieš atidarymą. Prisimenu, dieną prieš atidarymą pasilikau iki 23 val. vakaro – viską kartu tvarkėmės: valėm, šveitėm. Nuo to viskas ir prasidėjo.

– Didžioji dalis jaunimo po pamokų eina į treniruotes, būrelius, o jūs susirinkate čia. Ar teisinga būtų jūsų buvimą paauglių dienos namuose „Išvien“ vadinti popamokine veikla?

– Pagal mokykloje pildomus dokumentus, kuriuose klausia, ką lankai – tikrai taip, apibūdinimas tiksliai į dešimtuką. Tačiau tuo pačiu nemanau, kad tai yra būrelis. Čia – namai… Anksčiau, jeigu pabėgdavau iš pamokų arba neidavau į mokyklą, tai eidavau į biblioteką ir po to čia, nes kasdien jie pradeda dirbti 12 val. Čia visuomet esame laukiame, todėl ir ateiname.

– O kodėl tau norisi čia lankytis? Kodėl po mokyklos skubi ne į savo namus, o į šiuos namus?

– Nes šiuose namuose yra gerai. Visi paaugliai turi skirtingas istorijas, kodėl jie čia yra, kodėl jiems reikia ar kodėl jie nori eiti. Pavyzdžiui, viena paauglė tiesiog nenori važiuoti namo, todėl jeigu ne čia – ji važiuotų į centrą ir jame praleistų laiką. Tai geriau ateiti, kur yra saugu, gera, kur gali kažko naujo išmokti, praleisti gerai laiką, nei eiti ten, kur tikriausiai prisidirbtum.

– Kokią konkrečią naudą būdama „Išvien“ jauti asmeniškai?

– Galimybės… Net nežinau, kaip paaiškinti…

– Pabandyk prisiminti, kokia buvai prieš metus ir palygink su dabartine savimi. Jūs dažnai naudojate pasakymą „Augame kartu“. Tai kuo pati paaugai?

– Paauglystė – laikotarpis, kai žmogus ieško savęs, o šie paauglių dienos namai padeda nušviesti tuos kelis pasirinkimus. Čia niekas nestumia eiti vienu ar kitu keliu, bet parodo pasirinkimų galimybes ir pasekmes. Kai pradėjau lankyti, pastebėjau, kad pati labai pasikeičiau – įgijau tokio kitokio mąstymo. Ne sisteminio. Šiuose namuose mes kuriamės visai kitokį ryšį – tai realiai yra pabėgimo vieta.

– Žinau, kad kartą klasiokams pristatinėjai paauglių dienos namus „Išvien“ ir dar pasikvietei Liną, kad padėtų daugiau papasakoti. Papasakok savais žodžiais, kaip visuomenei pristatai šiuos namus?

– Kai buvau aštuntoje klasėje, mano klasiokai žinojo, kad lankau šiuos namus. Aš čia ir savo gimtadienį švenčiau, todėl jie žinojo, kad čia fainai. Bet kai pakeičiau mokyklą, pasakiau, kad lankau Jono Valančiūno paramos fondo įkurtus paauglių dienos namus „Išvien“, tai visi klausė: „Ką?“. Visi žino tradicinius dienos centrus, o aš jiems norėjau parodyti, kad čia yra kitaip, kad čia yra žiauriai faini suaugę.

Iš tikrųjų, tai turėjau pristatyti profesiją, todėl pasikviečiau Liną, kad ji pristatytų savąją. Ji pristatė savo profesiją, o vėliau daugiau kalbėjo apie šiuos namus. Pamenu, kad po prezentacijos iškart išgirdau, kad Lina labai faina ir stiliova. Supratau, kad viskas čiki praėjo, nes kai žmonės gerai atrodo, tu juos jau iškart ir kitoje šviesoje matai. Manau, kad visiems buvo aišku, kad čia nėra ratu susėdę paaugliai ir jų kalbos su psichologais apie gyvenimą ir jo prasmę, o kad tai yra tiesiog buvimas kartu ir šalia vieni kitų.

Vėliau manęs seniūnė paklausė, koks šių namų tikslas. Pati atsakymo greitai duoti negalėjau, bet Lina paaiškino: išugdyti žmogišką paauglį. Daug kam neaišku, ką reiškia, kad mes čia „tiesiog būnam“. Bet „buvimas“ apima labai daug. Ir visuomenė tai turėtų žinoti.

– Esi viena iš šių namų senbuvių, bet yra ir naujokų. Kaip vyksta jų įsiliejimas? Kaip senbuviai prisideda, kad jie greičiau čia pasijustų kaip namuose?

– Senbuviai yra namų pagrindas – sienos, grindys, kurios prilaiko lubas. Dar yra Lina su Migle, kurios bando viską išlaviruoti. Tačiau mes esame tie, kurie saugo tai, kas jau sukurta. Kai ateina naujokai, mes juos prilaikome, kad taisyklės išliktų ir namų pagrindas nejudėtų.

– Ar būna tokių paauglių, kuriems sunku suprasti taisykles ir įsilieti į namų veiklą?

– Jeigu juos atveda ir sako: „Prižiūrėkit, būkit“ – taip nebūna. Jeigu žmogus pats nenori, tai jam nepatiks ir jis čia neliks. Buvo pora paauglių, kurie atėjo, pabuvo dvi bandomąsias savaites ir išėjo. Aišku, mums kilo klausimų, kodėl jie nepasiliko, kodėl jų nelaiko. Bet nieko nepakeisim, jeigu jie nenori. Čia visi ateina savo noru ir lanko šiuos namus prisiderinę prie savo grafiko.

– Sakai, kad jūs norit čia ateiti, bet dažnai būna dienų, kai jūs net nenorite išeiti. Paaiškink šį fenomeną?

– Galbūt čia įpratimas… Kai aš pradėjau lankyti, man patiko pati idėja, šiuose namuose besivystantis mąstymas – norėjosi daugiau pasiimti, daugiau sužinoti, daugiau patirties įgyti. O dabar einu tiesiog todėl, kad man patinka. Jau turiu čia savo istoriją, turiu susikūrusi ryšį su žmonėmis, todėl ir nesinori palikti šių namų. Būna, kad ir ilgiau likti nori ne vienas paauglys, tai bandome užkalbėti dantį, kad tik ilgiau pasiliktume (šypsosi). Yra jau atsiradęs prieraišumas šiems namams.

– Buvai užsiminusi apie galimybes. Kaip šie namai prisideda prie galimybių įgyvendinimo? Galbūt pati turi kokią nors istoriją, kai šių namų dėka atsivėrė duris dar kažkur?

– Kažkada esu sakiusi Linai… Dabar tiksliai neprisimenu, kaip tai suformulavau, bet sakiau, kad paauglystės pradžioje paaugliui šių namų reikia, kad jie atvertų duris į visas galimybes, nušviestų visus kelius… Bet nebus taip, kad tas rezultatas iš karto pasimatys. Yra daug mažų dalykų, kuriuos gali susirinkti eidamas tam tikru keliu. Ir man tikrai taip buvo. Buvo daug melagysčių, buvo dramų, bet dabar esu įsitikinusi, kad daug lengviau yra pasakyti tiesą nei meluoti. Tiesa yra labai geras dalykas. Ir tai išmokau būtent iš šių namų.

O iš didesnių galimybių… Pradžioje labai daug galvojau, iš kur gauti daugiau pajamų. Mano siūlymas buvo susikurti internetinę parduotuvę. Ir tada supratau, kad numetus idėją už tave nebus tai padaryta – reikia imti, daryti, bandyti, ieškoti, kalbėti. Esu padariusi viską su punktais: kas tai yra ir kaip visą tai įgyvendinti, ėmėmės net konsultacijų. Jau netgi turime prekę, nuo kurios pradėtume savo veiklą, bet kol kas dar reikia finansavimo. Tačiau žinau, kad ši idėja tikrai virs realybe. Bet pati didžiausia galimybė, kurią gavau – „Forvardas – ateities mokykla šiandien“, kurią lankyti pradėsiu nuo Naujųjų metų.

– O, tai sveikinu!

– Taip, labai džiaugiuosi.

– Tai jeigu kyla kažkokių sunkumų, problemų ar klausimų – visuomet ateini pas Liną arba Miglę ir kreipiesi pagalbos?

– Tikrai ne visais klausimais. Nes yra dalykų, kurių neišleidžiame į viešumą ir tvarkome su šeima arba kuriuos pasilieku sau ir pati susitvarkau. Bet yra labai, labai, labai daug dalykų, apie kuriuos ateinu ir klausiu. Net kai susipykstu su šeimos nariais ir nesuprantu, ar čia buvo mano kaltė, ar kažkaip galbūt ne taip sureagavau… Prisimenu vieną situaciją, kai apsipykau su šeimos nariais, o vėliau nuėjau pas draugę – ji sakė, kad į viską per daug impulsyviai sureagavau. To paties perklausiau Linos, o ji atsakė, kad mano emocijos toje situacijoje – labai natūralus dalykas. Tikrai labai daug dalykų klausiu ir visa tai imu į save.

– O kaip tuomet, matydama Linos ir Miglės veiklą, jas pavadintumei?

– Yra pagarba, riba – tai yra namai, tai yra vyresnis žmogus… Jos kaip atrama… Aš juokaudama vadinu jas tetomis (juokiasi)… Labai sunku klausimas… Mes jas tiesiog vadiname Lina ir Migle. Miglė – švelni, gali ateiti ir pasiguosti, o ji tau paglostys nugarą. Lina – ta, kuri sakys: „Daryk taip“. Ne, ne taip. Sakys: „Ką tu gali padaryti, kad išeitum iš šitos situacijos“. Jos labai skirtingos, bet labai gražiai sueina į vieną, o tada sueiname visi ir tampame „Išvien“. Suprantat?

– Taip, labai gražiai paaiškinai. O kaip tėvai reaguoja, kad po mokyklos ateini čia ir namo grįžti tik vakare?

– Aš galvoju, kad manimi šeimoje labai pasitiki. Anksčiau klausdavo, kodėl taip vėlai grįžau. Bet yra pasitikėjimas tarp šių namų ir mano šeimos.

– Iš pradžių apie šiuos namus galvojai vienaip, vėliau požiūris į juos pasikeitė, o kaip juos matai ateityje? Ko pati iš jūsų tikiesi artėjančiais metais?

– Aš labai tikiuosi, kad šie namai plėsis Lietuvoje ir atsiras mažiau žmonių manančių, kad paaugliai yra pabaisos ir kad su mumis reikia kariauti. Šiuolaikiniai paaugliai yra tikrai nerealūs. Jie gali tokius dalykus padaryti… Jie kuria, stengiasi, galvoja… Galbūt suaugę to nemato, nes yra užstrigę savo pasaulyje, savo problemose, bet galbūt yra daugiau tokių žmonių, kurie paauglius mato šviesioje šviesoje – tokie žmonės galėtų dirbti kituose miestuose. O galbūt ir užsienyje? Tikiuosi, kad atsiras ir mūsų internetinė parduotuvė. Ir daugiau rėmėjų (juokiasi). Ir norėčiau, kad žmonių iš išorės požiūris į mūsų namus pasikeistų.